Netapkite vidutinybėmis: filmas „Profesorius“ ragina švęsti kiekvieną atsidūsimą

Kiekvieną akimirką mes kuriame savo gyvenimo istoriją

„Profesorius“ (angl. „The Professor“), anksčiau dar vadintas „Ričardas atsisveikina“ (angl. „Richard says goodbye“), pristato 2018-tųjų Johnny Deppą, sprendžiantį vieną sudėtingiausių gyvenime klausimų: ką darytumėte, jei mirtis staiga pradėtų alsuoti jums į nugarą^[1]?

Dėl ketvirtos stadijos plaučių vėžio diagnozės profesorius Ričardas nusprendžia iš esmės pakeisti savo gyvenimo kryptį, iš pradžių pranešęs šią žinią geram draugui ir kolegai. Kita vertus, asmeninis „krachas“ bei prie sienos prispaustas pacientas šiuo atveju atrodo maždaug taip: vyras atsisako įprastos savo anglų kalbos pamokų programos, pradeda universiteto teritorijoje su studentais rūkyti žolę ir užsiimti seksu su atsitiktine padavėja.

Šios „gyvenimiškos patirties“ pastarasis semiasi dėka režisieriaus Wayne Robertso, kurio scenarijus paklūsta geros nuotaikos klišėms. Istorijos viršūnė – pasisakymai, rodantys, kaip Ričardas bando sugrįžti į gyvenimą, besirutuliojantį Naujosios Anglijos universiteto miestelyje, laikui bėgant įsitraukdamas į nesibaigiančią vidinę kelionę. 

Istorijai tęsiantis, sarkazmo nestokojantis intelektualas arsenale turi ir daugiau šmaikščių pasisakymų, kuriais dalijasi pasakodamas apie savo patirtį, ypač kai suvokia gyvybės baigtinumą^[2]. W. Robertsas savo ruožtu sukuria pagrindinio personažo gyvenimo vaidmenims skirtas įvairiaspalves erdves – aukštesnės viduriniosios klasės valgomąjį, senovinį universitetą ir draugišką vietinį barą – į jas įkomponuodamas scenografijos elementus, nusidriekiančius iki pat miegamojo durų, kur profesorius su žmona prisipažįsta, esą mieliau miegotų su kitais žmonėmis.

Vis dėlto daugiausiai dėmesio sulaukia poetų draugija – klasė, kurioje visi be išimties privalo skaityti knygas ir rengtis daugiau mažiau charakteringai. Dalis kolegų visa tai vadina dėstytojo parodija, dėl to neslepia paniekos šiems periferiniams personažams. Vėlgi, Ričardas „nesismulkina“ – kitų akiai neįprasta šnekta perduoda esminę žinutę: „Pasinaudokite savo egzistencija, žmonės, nes ji mus anksčiau ar vėliau praras“.

Moterys filme įkvepia nuskriausto herojaus katarsinį nepaklusnumą

J. Deppas filme yra itin charizmatiškas, vaidindamas elegantiškai susireikšminusią pseudo-roko žvaigždę, nuolatos nerišliai tariančią žodžius ir pamažu atskleidžiančią už savo dvilypumo slypintį liūdesį. Nieko blogo, jei žinutė apie gyvenimą rodosi sūraus skonio, tik gana sudėtinga susieti maištingą Ričardo apatiją su nuoširdžių pareiškimų niuansais.

Tuo metu, kai neišspręsti kaltinimai J. Deppui dėl prievartos Amber Heard tapo jo įvaizdžio dalimi, žiūrint, kaip jis vaidina koledžo dėstytoją, kuriam diagnozuotas vėžys, nejučia pasineriama į socialinio, seksualinio bei profesinio netinkamo elgesio sūkurį^[3]. Vis dėlto atrodo, kad personažo „juodai juodas“ sąmojis prasiskverbia ir į filme esančių moterų gyvenimus: pastarosios, nesvarbu, ar jos būtų nemylimos vidutinio amžiaus perekšlės, ar bebaimės būtybės, filme egzistuoja tik tam, jog paskatintų ir įkvėptų šio nuskriausto herojaus katarsinį nepaklusnumą.

Sunku nepastebėti dirbtinai suponuotų šeimyninių vakarienių stalų bei nesantuokinių ryšių, tačiau motelio sienos „įgauna pagreitį“ tik vėžio gniaužtams „susičiaupus“.

Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą ir vykdykite savo misiją

Kaip ir daugelyje filmų, „Profesorius“ nagrinėja kaip herojai iš naujo atranda save viduryje amžiaus, kai jiems gresia mirties nuosprendis; skirtumas tas, jog Ričardas, kuriam yra duoti keli mėnesiai gyvenimo, žino, kad netrukus mirs^[4]. Vėlgi, yra ir šviesioji šio reikalo pusė: diagnozė skatina būti nepasotinamai „atviram“ – paskanauti oralinio sekso bei kitų gyvenimiškų vingrybių.

Didžioji dalis filmo takelio, kaip jau supratote, grįsta toksišku vyro maištu, tikrąja to žodžio prasme, paskanintu išmintingo tiesos sakymo banga, romantizuojant vyrišką disfunkciją, – tokiu būdu pasireiškia unikali ir ganėtinai trikdanti J. Deppo vaidyba, kuri šalinasi taisyklių suvaržytos versijos, mesdama moralines nuostatas per langą.

Kai nominalusis herojus iš tiesų atsisveikina su žiūrovais, jo laikas baigiasi ne vienu atžvilgiu.

Iš karto po daktaro nuosprendžio, vyras priima sprendimą kiekvieną savo dieną gyventi taip, lyg ji būtų paskutinė, suvokdamas, kad santuoka nemažai daliai pasauliečių, deja, reiškia tik vieną iš „siužeto“ priemonių, neretai susietą labai nelaimingu ryšiu.

Filmas iš tikrųjų nesisuka vien tik apie jį, labiau apie gebėjimą pakelti krūvą nuopuolių ir nesibaigiančių darbų bei išmokti komunikuoti su iki šiol nepažintais emocijų proveržiais. Nepaisant to, Ričardas išlieka veik nesužeistas, su dar didesniu užsidegimu ieškodamas gyvasties savo personažui, kuris yra akivaizdžiai talentingas ir išskirtinai charizmatiškas. Ar tai reiškia, jog filmas pabrėžia pernelyg protingo ir drąsaus koledžo profesoriaus, bandančio nukrypti nuo gilumos, vaizdavimą?

Tiesa ta, kad pasauliui (kaip ir šiai kino juostai) mirtinai reikia tokių žmonių kaip mes – pasauliui reikia gerumo (nors lengva, žinoma, nebus). Daugelis gal net būsite atstumti, bet turite išlikti stiprūs. Patartina tiesiog netapti vidutinybėmis kaip 98 proc. šito pasaulio gyventojų. Kitaip sakant, būkite savimi, net jei pasaulis ir gėdins jus. 

Turite tik vieną galimybę, taigi, neleisite gyvenimo akimirkoms praplaukti pro jus: griebkite, sučiupkite jas, pasiimkite jas sau, švęskite kiekvieną sekundę, kiekvieną atsidūsimą, nes gyvenimas – tai paukščio giesmė.