Musmirė – kuri valgoma kartą, o kurią vartoti kaip vaistą?

Musmirių naudojimas liaudies medicinoje – ilgametė praktika, kuriai reikia žinių ir atsargumo

Musmirės daugeliui asocijuojasi su grybais, kuriuos galima suvalgyti tik kartą gyvenime, nes tai gali baigtis mirtinu apsinuodijimu. Tačiau žvelgiant į liaudies mediciną, šie augalai iš tiesų atsargiai naudojami jau ne vienerius metus, bandant atsikratyti skausmo, pristabdyti ligų plitimą, norint susigrąžinti energiją ar netgi bandant apsvaigti. Tad kaip tiksliau naudojamos musmirės ir ar tai išvis saugu ir rekomenduojama?

Musmirės yra labai plačiai paplitusių grybų gentis, kuri apima įvairias rūšis. Mums labiausiai žinoma raudonoji arba paprastoji musmirė (lot. Amanita muscaria). Jai būdinga ryškiai raudona kepurėlė su baltomis karputėmis, o pilnai užaugusi musmirė taip pat turi baltą sijonėlį ant koto ir koto apačioje pasižymi tik musmirėms būdingu išplatėjimu^[1].

Paprastoji musmirė Lietuvoje auga liepos-spalio mėnesiais ir yra laikoma mirtinai nuodingu grybu. Pagrindinės musmirėje esančios nuodingos medžiagos yra^[2]:

• Iboteno rūgštis. Iboteno rūgštis yra neurotoksinas ir sukelia stiprius centrinės nervų sistemos pokyčius. Ji veikia kaip glutamato receptorių agonistas, sukeldama haliucinacijas, sąmonės pokyčius, nervingumą ir kitus neurologinius simptomus. Didelėmis dozėmis iboteno rūgštis gali sukelti pykinimą, vėmimą, traukulius ir netgi sąmonės netekimą. Ji taip pat gali pažeisti smegenis.
• Muscimolis. Jis veikia centrinę nervų sistemą per GABA-A receptorius. Muscimolis sukelia raminamuosius, haliucinogeninius ir disociacinius efektus. Po raudonosios musmirės vartojimo žmonėms gali pasireikšti euforija, sąmonės pasikeitimai, vizijos, tačiau taip pat – pykinimas ir koordinacijos sutrikimai. Tiesa, kai kurie tyrimai rodo, jog ši medžiaga potencialiai turi raminantį ir nerimą mažinantį poveikį, tačiau jos naudojimas klinikiniuose tyrimuose nėra pakankamai ištirtas.
• Muskarinas. Jo paprastojoje musmirėje būna mažiau nei ibeno rūgšties ar muscimolio, tačiau tai vis tiek toksiškas junginys, veikiantis parasimpatinę nervų sistemą. Jis gali sukelti per didelį seilėtekį, prakaitavimą, ašarojimą, lėtą širdies plakimą, ir kai kuriais atvejais – gali sukelti sunkumų kvėpuoti.
• Betainai ir kiti aminai. Be iboteno rūgšties, muscimolio ir muskarino, paprastoji musmirė turi ir kitų mažiau žinomų aminų ir junginių, kurie gali turėti įtakos organizmui. Šios medžiagos prisideda prie toksinio poveikio, bet jų tikslus veikimo mechanizmas nėra taip gerai ištirtas kaip pagrindiniai komponentai.

Šios medžiagos kartu sukelia įvairius apsinuodijimo simptomus, kurie dažniausiai pasireiškia jau po 30 minučių ar iki 2 valandų po grybo suvartojimo. Apsinuodijimas grybais gali apimti tokius simptomus kaip pykinimas, vėmimas, haliucinacijos, galvos svaigimas, koordinacijos sutrikimai, sąmonės pokyčiai, depresija arba susijaudinimas, traukuliai ir net sąmonės netekimas. Nors raudonoji musmirė nėra tokia mirtinai pavojinga kaip kai kurios kitos musmirės rūšys, tačiau ji vis tiek gali sukelti rimtų sveikatos problemų ir tokio grybo vartojimas yra labai rizikingas.

Tačiau nepaisant nuodingumo, mirtys nuo šio grybo vartojimo užfiksuojamos labai retai, o pačias musmires nuo seniausių laikų vartojo žyniai, šamanai, kariai ir pavieniai grybų savybėmis besidomintys asmenys.

Vieni šiuos grybus pamėgo dėl haliucinogeninių savybių, o kiti tvirtina, kad tai – natūralus vaistas nuo įvairių problemų. Visgi, net ir tikint tokiomis kalbomis, visi grybų mėgėjai sutinka, jog musmirių naudojimas gali būti itin pavojingas, todėl jų negalima mėginti vartoti neturint tikslių žinių kaip jas paruošti ir kaip vėliau išmėginti praktikoje^[3].

Musmirės padeda nuo sąnarių skausmo ar net pristabdo vėžio plitimą?

Socialiniuose tinkluose galima gan dažnai aptikti liaudies medicinos mėgėjų, kurie ryžtasi išmėginti musmires. Pasirodo, jog kai kurie žmonės naudoja paprastąsias musmires mėgindami išsigelbėti nuo sąnarių skausmo, taip pat tikėdami, jog taip padės nuo uždegimo, pristabdys ar net išgydys vėžį arba tiesiog kuriam laikui suteiks daugiau energijos.

Štai vienoje liaudies medicinos grupėje galima rasti tikslų musmirių fermentavimo receptą, pagal kurį vėliau sukuriamas išoriniam naudojimui skirtas musmirių užpilas. Pasak autorės, tokį užpilą galima įtrinti į skaudamas vietas, taip smarkiai sumažinant sąnarių ar kitus skausmus:

„Kaip vyksta fermentacija? Surinktus švarius ir sveikus grybus, supjaustyti ir sudėti į stiklainį, sandariai uždaryti, įvynioti į šiukšlių maišą ir užkasti į žemę 1 metro gylyje. Esant pastoviai temperatūrai, vyksta 2 mėnesius fermentacija. Iškasus musmires, stiklainyje bus apie trečdalis sulčių. Nukošti ir lygiom dalimis atskiesti spiritu (yra Vynotekoje, 79 °).

Štai ir turime nuostabų vaistą, kuriuo tepame įvairias kūno vietas nuo skausmo. Spiritas įveda muskariną į gilius audinius ir mažina ne tik skausmą, bet ir uždegimą.“

Nors tokie liaudies medicinos eksperimentai gali pasirodyti laužti iš piršto, visgi kai kurie tyrimai patvirtina galimą raudonosios musmirės naudą malšinant skausmą^[4]. Dėl musmirėje esančių medžiagų, ji gali veikti panašiai kaip skausmą malšinantys vaistai^[5]. O nepaisant to, kad vis dar susiduriama su klinikinių tyrimų trūkumu, liaudyje musmirės iš tiesų jau naudojamos daugybę metų.

Be to, naujuose tyrimuose siekiama ištirti, ar musmirėje esantys psichoaktyvūs junginiai galėtų būti naudojami neurologinėms ligoms, tokioms kaip Alzheimerio liga, gydyti. Gaila, bet šie tyrimai dar labai ankstyvi ir kol kas nėra patvirtinti medicinos srityje, todėl vis dar neįmanoma kalbėti apie akivaizdžią musmirių naudą remiantis moksliniais eksperimentais.

Tačiau moksliniu požiūriu, musmirės yra vertingos grybų tyrimuose dėl savo unikalių cheminės sudėties aspektų. Musmirėse esantys toksinai suteikia mokslininkams galimybę giliau suprasti jų veikimo mechanizmus ir potencialiai atrasti naujų vaistinių junginių.

Musmirių lašai – drąsiausių liaudies medicinos gerbėjų būdas gydyti ligas

Toje pačioje liaudies medicinos grupėje įmanoma rasti dar drąsesnių asmenų, kurie teigia, kad panašius užpilus naudoja ne tik įtrynimui į odą, bet ir gerdami po lašiuką į dieną tam tikrą laiko tarpą. O dar kiti lašiukų kiekį, kurį įmaišo į savo gėrimus, palaipsniui vis didina, taip gerdami musmirių užpilą net 2-3 savaites.

Jie tikina, kad taip elgiasi norėdami apsisaugoti nuo ligų, įgauti energijos ir kovoti su skausmu. Tradicinėje medicinoje raudonoji musmirė taip pat naudota kaip priemonė gydyti nemigą ir sumažinti nuotaikos svyravimus.

Visgi, musmirių lašų vartotojai irgi pabrėžia, kad musmirės pirmiausia turėtų būti užkastos po žeme ar turėtų pastovėti net kelis mėnesius vėsioje, tamsioje vietoje, kol vyks fermentacija. Taip esą pasišalina nuodingiausios medžiagos ir musmirės nebebūna mirtinai nuodingos.

Be to, net ir musmirių vartojimo nebijantys asmenys perspėja, jog musmirių lašiukus reikia gerti atsargiai. Esą po trijų savaičių būtina padaryti nors vienos savaitės pertrauką, o bandant didinti suvartojamų lašelių kiekį, tą reikėtų atlikti didinant tik po vieną lašelį bei nuolat stebint savo būklę.

Kai kurie musmires taip pat nusprendžia džiovinti. Tačiau ir šiuo atveju internete sklando įvairūs moksliškai nepatvirtinti, tačiau liaudies medicinos gerbėjams žinomi musmirių džiovinimo faktai. Pavyzdžiui, yra teigiama, jog grybų džiovinimas turi vykti ne aukštesnėje nei 40 C temperatūroje, o pačios musmirės negali liestis su jokiais metaliniais paviršiais.

Musmirių rūšys pasižymi skirtingomis savybėmis, išvaizda ir nuodingumo lygiais

Tiesa, vertėtų pabrėžti, jog be mums puikiai pažįstamos paprastosios musmirės yra daugybė kitų musmirių genčiai priklausančių grybų. Geriausiai žinomos nuodingos ir nevalgomos musmirės:

• Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) – mirtinai nuodinga musmirė. Net ir mažas šio grybo kiekis gali sukelti sunkius kepenų pažeidimus ar mirtį. Jokiu būdu negalima jos valgyti.
• Smailiakepurė musmirė (Amanita virosa) – kita labai nuodinga rūšis, žinoma dėl stiprių toksinų. Net ir vienkartinis šios musmirės suvartojimas gali baigtis mirtimi.
• Raudonoji musmirė (Amanita muscaria) – nors ji nėra tokia mirtina kaip žalsvoji ar smailiakepurė musmirė, ji vis tiek yra labai nuodinga ir gali sukelti haliucinacijas, pykinimą, traukulius ir kitus sunkius apsinuodijimo simptomus.

Nors perspėjama, jog musmirių apskritai nereikėtų vartoti, kai kuriose kultūrose ir liaudies medicinoje jos vis tiek yra puikiai žinomos jau daug metų. Be jau minėtos raudonosios musmirės, kuri yra vartojama nepaisant visų specialistų perspėjimų, taip pat yra nemažai tokių musmirių, kurios yra valgomos bei nekenkia sveikatai.

Pavyzdžiui, Cezario musmirė (Amanita caesarea) yra viena iš nedaugelio valgomų musmirių. Ji ne tik valgoma, bet ir vertinama dėl savo skonio. Be to, kai kurie tyrimai rodo, kad joje yra tam tikrų bioaktyvių medžiagų, kurios gali turėti priešuždegiminį ir antioksidacinį poveikį^[6].

Kadangi šioje musmirėje yra daug antioksidantų, jie gali padėti kovoti su oksidaciniu stresu organizme, kuris yra viena iš daugelio ligų, įskaitant vėžį, senėjimą ir širdies ligas, priežasčių. Šie junginiai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus, kurie pažeidžia ląsteles.

Taip pat yra valgomos tokios musmirės rūšys kaip Amanita fulva, Amanita vaginata, Amanita calyptrata, Amanita crocea, Amanita rubescens ir Amanita jacksoniii.

Specialistai perspėja: musmirės, musmirių užpilas ir kiti produktai nėra vaistai

Bet kad ir kaip įdomiai skambėtų galimas musmirių vartojimas medicininiais tikslais, visgi vertėtų prisiminti, kad toks pasirinkimas yra itin rizikingas. Atskirti visiškai nuodingas ir nevalgomas musmires nuo dalinai galimų naudoti yra ypač sudėtinga užduotis, nes daugelis jų atrodo panašiai, o klaidingai atpažintų grybų valgymas gali turėti rimtų pasekmių sveikatai ar net baigtis mirtimi. Tad visada svarbu, jog grybus rinktų tik patyrę grybautojai, o geriausia išvis nerizikuoti ir nerinkti galimai nuodingų grybų.

Be to, nors raudonosios musmirės naudojimas jau mena ilgametę istoriją, ekspertai pabrėžia, kad tai yra labai pavojinga praktika, o pati musmirė anaiptol nėra vaistas nuo visų ligų. Net ir Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba perspėja, jog musmirės ir iš jų pagaminti produktai nėra vaistai^[7]:

„Atkreipiame dėmesį, kad paprastoji musmirė – tai nuodingas grybas. Tad bet kokiu pavidalu vartojami paprastosios musmirės produktai gali kelti pavojų gyvybei ir sveikatai. Būkite budrūs ir dėmesingi sau. Neeksperimentuokite su savimi.“

Paskutinis plačiau per Lietuvą nuskambėjęs apsinuodijimas musmirėmis įvyko praeitais metais. 2023 metų rugsėjį vienas šešiasdešimtmetis vilnietis nusprendė suvalgyti tris džiovintas raudonųjų musmirių kepuraites. Nors vyras teigė, kad nuodingus grybus valgė tik tam, jog geriau miegotų ir būtų sveikesnis, viskas baigėsi haliucinacijomis, nesiorientavimu aplinkoje ir laike, agresyvumu. Jo būklė buvo tokia sunki, kad medikai buvo priversti sukelti dirbtinę komą ir intubuoti pacientą. Tiesa, po paros gydymo vyras atgavo sąmonę, tačiau tai veikiausiai tapo skaudžia pamoka visam gyvenimui^[8].

Jei visgi norisi gydytis liaudiškomis priemonėmis, geriausia rinktis tokias, kurios nėra pripažintos kaip nuodingos ar itin pavojingos žmogui. Pavyzdžiui, kai kurie teigia, jog juodasis beržo grybas yra natūralus vaistas nuo vėžio.