Kiek lytinių partnerių šiais laikais laikytina norma?

Šiame tekste informacija yra skirta asmenims, ne jaunesniems nei 18 metų amžiaus. Skaitydami šį tekstą Jūs patvirtinate, kad esate ne jaunesni ir prisiimate visą atsakomybę už šios informacijos poveikį. 

Neatitikimas tarp lyčių – senas kaip pasaulis, vis dar nusitaikęs į moteris

Taip, dabar jau 2024-ieji, tačiau daugelis iš mūsų, nepriklausomai nuo amžiaus bei lyties, vis dar teikia reikšmę žmonių, su kuriais miegojo, skaičiui (juk visuomeniniai standartai, močiučių laikų kompleksų „įsiuvai“ ir lytiniu keliu platinamos ligos remia prie sienos ir motyvuoja naudotis statistiniais kliedesiais). Vis tik nerimaudami galimai dar labiau padidinsime nesaugumo jausmą, kuris socialinėje plotmėje (it chlorkalkės Anykščių baseine) baigia išgraužti akis ir „sunešioti“ paširdžius.

Išgirdote teisingai: gėdos jausmas, susijęs su miegojimu su „pernelyg daug“ žmonių aplinkybe, dažnai kyla dėl pasenusių visuomenės normų, kultūrinių vertybių ir lyčių stereotipų. Be to, skaičiai šiaip ar taip lemia visą mūsų gyvenimą – nuo grūdėtos varškės gabaliukų bei kintančių pieno produktų kainų iki miegamųjų skaičiaus mūsų pačių namuose… Ir visgi, pamąstykime: kiek kartų mums prireikė, kol, tarkim, išlaikėme vairavimo egzaminą? Kiek sudaužėme (ar paleidome vyrui į galvą) lėkščių? Na, ir begalė kitų pasaulietinių pavyzdžių. Bet vienas skaičius, matyt, reiškia kur kas daugiau nei bet kuris kitas: sakykite, pone, su kiek žmonių miegojote?

Daugeliui gali atrodyti, kad tai mažareikšmis skaičius, kurio nereikia taip atidžiai stebėti, tačiau nepaisant to, daugybė suaugusiųjų glaudžia šį sąrašą giliai palto skverne (slepia, kaip ir meilužių nuotraukas mobiliajame telefone). Nes tai skaičius, kuriam vis dar priskiriame nemažai dėmesio^[1].

Iš tiesų moterys itin dažnai reiškia susirūpinimą dėl vyrų, su kuriais yra miegojusios, prisipažindamos, jog dėl to dabar smarkiai gailisi^[2]. Ši sąžinės graužatis ypatingai smarkiai pasireiškia brandos laikotarpiu – maždaug tada pastarąsias staiga ima persekioti palytėtų plaukuotų kūnų gija, su kuriais teko susidurti, juolab kad dauguma sekso atvejų, švelniai tariant, buvo nelabai malonūs.

Niekas nesuabejotų, kad šių laikų žmonijai linksmintis su „S“ raide tapo taip įprasta, kaip prosenelėms iki vėlumos kurpti vyžų atmainas. Vis dėlto visuomenės lūkesčiai neturėtų seksualinei praeičiai priskirti gėdos jausmų, kuriuos vis dar archajiškai regime pasidabinusius tabu šleifu, dėl kurio moterys yra smerkiamos, o vyrai apdovanojami raudonu diplomu.

Aišku viena: neatitikimas tarp lyčių yra senas kaip pasaulis^[3]. Liaudiškai tariant, tai Marytės ir paleistuvės kompleksas: moterys, turinčios drąsos suvokti save kaip seksualias būtybes, patenka į antrąją kategoriją, o apsimetančios, kad to nedaro – į pirmąją.

Spalvinga pasaulio statistika atskleidžia daugiausiai partnerių turinčius, tačiau nuo Lietuvos nutolusius kraštus

Seniai žinome, jog istoriškai moterys visuomet buvo labiau stigmatizuojamos už daugkartinius lytinius santykius nei vyrai. Šis dvigubas standartas įtvirtina nuostatą, kad silpnoji lytis neva turėtų būti seksualiai kukli ir santūri, vyrams, priešingai – siekiant seksualinių užkariavimų dar intensyviau. Todėl moterys, kurios nukrypsta nuo šių lūkesčių, gali jausti gėdą ar nuoskaudą, ir tai turi įtakos jų savivertei bei psichologinei gerovei.

Norint tai įveikti, gali prireikti nepaprastai daug mokymosi bei saviugdos darbo (juk jei didžiąją gyvenimo dalį buvote vieniša, galimai – atleisk mums visagalis Viešpatie – turėjote daugiau atsitiktinių santykių nei tos, kurios yra poroje). Ir visgi, ką slepia žodžių junginys „per daug“? Kiek seksualinių partnerių laikoma nūdienos „normalumu“?

2024-ieji reiškia ne ką kitą, o tuos pačius kultūrinius scenarijus, nuo kurių, pasirodo, esame nutolę ne tiek jau ir daug: žmonės vis dar fiksuoja atitinkamą „skaičių“ ir stebisi, ką jis apie juos pasako. Šis klausimas gali reikšti: „Ar aš esu socialiai priimtinas?“ Tačiau vertėtų įsidėmėti, kad, kalbant apie seksą bei erotinį malonumą, „normalumas“ tiesiog neegzistuoja. Kitaip tariant, kas yra priimtina vieniems, kitiems rodosi ydinga^[4]. Tai liudija ir spalvinga pasaulio statistika, atskleidžianti daugiausiai partnerių turinčius, tačiau nuo Lietuvos kiek nutolusius kraštus, raulus susišluojant pretenzingai Turkijai, Australijai bei Naujajai Zalandijai: 

Nesveika lyginimosi su kitais kultūra skatina gyventi dėl savęs (ir nežvilgčioti į kaimynų „tarpines“)

Feministės dar kartą pravirktų, kadangi vyrai vis dar iškeliami ant pjedestalo už tai, jog yra laikomi sekso magnatais nepaisant to, kad, ko gero, nesugebėtų išvardyti nė pusės asmenų, su kuriais miegojo. Galbūt giliai širdyje iš tikrųjų tikėjotės, kad 2024-ieji virs kukliais ištikimybę bei monogamiją liudysiančiais kultūriniais scenarijais, tačiau jie greičiausiai išliks tokie patys, vyrams vis dar puikuojantis masyviu „sujauktų lovatiesių arsenalu“.

Nepriklausomai nuo to, kiek seksualinių partnerių turėjote (ar neturėjote), žinokite: seksualinio gyvenimo lyginimas su kitais – tai nenaudingas, paskutinius gyvybės syvus ėdantis minčių kratinys, kuriantis neigiamą pasakojimą apie save ir skatinantis nesaugumo jausmą – dėl savęs, savo kūno ar seksualumo. 

Taigi, prisėskite ir atsipūskite: tokio nereikšmingo dalyko sureikšminimas rodo platesnę problemą, susijusią su tuo, kaip mes kalbame ir galvojame apie seksą. Patarimas šiuo gyvenimo aspektu paprastas: derėtų susikoncentruoti į seniai matytus šeimos narius, apkabinti beglobius kačiukus ar pagaminti namiškiams skanius pietus, nes tai, kad tokiam dalykui teikiame didelę reikšmę, rodo, koks iškreiptas visuomenės požiūris į pernelyg klestinčią nesveiką lyginimosi su kitais kultūrą.