- Japoniškų „moči“ desertų kvies paskanauti trijose naujose vietose Vilniuje, Kaune ir Palangoje
- „Moči“ – populiarus saldumynas, japonų valgomas ir kasdien, ir per šventes
- Kavinėse patiekiamų desertų skoniai keičiasi priklausomai nuo sezono ir lankytojų pageidavimų
- Desertinėje lankosi net patys japonai
Japoniškų „moči“ desertų kvies paskanauti trijose naujose vietose Vilniuje, Kaune ir Palangoje
Kai verslininkė Jorūnė Stonienė prieš trejetą metų nusprendė sostinėje atidaryti egzotiniais saldumynais prekiaujančią desertinę „Motiko“, daug kas lingavo galvą – „nepaeis“ tvirtino skeptikai. Tačiau lietuviai pasiūlytas naujienas iškart pamėgo, o viena desertinė jau virto į visą jų tinklą – be pirmosios, prekybos centre G9 Vilniuje veikiančios, šį mėnesį duris atvėrė dar trys – Trakų gatvėje Vilniuje, Vilniaus gatvėje Kaune ir Vytauto gatvėje Palangoje.
„Motiko“ lankytojams siūlo tradicinių japoniškų saldumynų „moči“. Jų išorėje – tamprus ryžių tešlos apvalkalas, o viduje – augalinis kremas. Gaminiai yra be glitimo ir gana nekaloringi. „Šie desertai – iš tiesų unikalūs. Jų tekstūra – neįprasta, o skonis – labai geras. Apvalkalas – tamprus, tarsi kramtomoji guma, o įdaras primena suflė“, – teigė J. Stonienė.
„Moči“ – populiarus saldumynas, japonų valgomas ir kasdien, ir per šventes
„Moči“ dovanojamas vestuvių proga, gimus kūdikiui, švenčiant Naujuosius metus. Kada „moči“ buvo pradėti gaminti, nėra tiksliai aišku, tačiau spėjama, kad ši tradicija į Japoniją atėjo iš Kinijos dar prieš mūsų erą, o itin išpopuliarėjo VI amžiuje. „Moči“ buvo labai paplitę tarp samurajų luomo atstovų, juos mielai valgė ir daugelis imperatorių. Taip pat „moči“ ilgus šimtmečius buvo gaminami ir tiekiami religinės ceremonijos „Močicuki“, kurioje dalyvaudavo tik imperatorius ir jo didikai, proga. „Japonai sieja „moči“ su stiprybe ir gausa. Šalyje iki šiol pasakojama legenda apie vieną turtuolį, kuris su „moči“ elgėsi nepagarbiai, net šovė į jį iš lanko, tačiau nepataikė. „Moči“ tuomet pavirto baltu paukščiu ir nuskrido, o turtuolis kitą dieną susirgo, jo turtai ėmė sparčiai nykti ir savo dienas jis pabaigė visiškame skurde“, – pasakojo pašnekovė.
Skirtinguose Japonijos regionuose gaminami „moči“ skiriasi – vienur jie gaminami tik iš tešlos ir valgomi švieži arba sudžiovinti, kitur dedama įdaro, tačiau jo sudėtis ir kiekis varijuoja, tad ir pačių „moči“ forma ir dydis gali skirtis. Šiuo metu „moči“ sparčiai populiarėja už Azijos ribų. O patys populiariausi – ledų pavidalo.
„Tiesa, mūsų „moči“ – šiek tiek neįprasti – juos galima valgyti ir šaltus – kaip ledus, ir atšilusius – kambario temperatūroje jie neištirpsta, nepraranda savo skonio ir formos, taigi kiekvienas pasirenka, kaip jiems skaniau. Visgi daugumai skaniausia juos valgyti vos vos atitirpintus – išėmę iš šaldiklio klientams juos atnešame patiektus ant akmeninės lėkštelės su smėlio laikroduku – per 10 minučių desertas atitirpsta ir galima valgyti“, – paaiškino procesą pašnekovė. Toks ritualas, pasak jos, skirtas ne tik tam, kad geriausiai atsiskleistų „moči“ skonis, bet ir norint paskatinti klientus stabtelėti, labiau vertinti kiekvieną akimirką ir pajusti gyvenimo pilnatvę. Japonai „moči“ valgo su lazdelėmis, tačiau lietuviams priimtiniau – su šakute, ar tiesiog paimti rankomis.
Įvairias naujoves išbandyti mėgstanti moteris pasakojo, kad pati „moči“ pirmą kartą paragavo vos prieš keletą metų, kuomet užsienyje viešėjęs draugas jų parvežė lauktuvių. Prieš tai nekilnojamojo turto bei renginių organizavimo verslais užsiėmusi pašnekovė iš karto užsidegė mintimi jų atvežti į Lietuvą, ėmė ieškoti tiekėjų. Išbandžiusi ne vieno produkciją, apsistojo ties Moldovos gamintojais „Motiko“.
„Kadangi turiu du vaikus, skonis ir gaminių sudėtis buvo lemiami faktoriai“, – pasakojo verslininkė. „Motiko“ desertų apvalkalas gaminamas iš specialios rūšies trumpagrūdžių ryžių miltų, vandens ir cukraus su įvairiais priedais, pavyzdžiui, liofilizuotų vaisių milteliais, spalvai gauti, o įdarai – iš vaisių, uogų, riešutų, sėklų, augalinio pieno ir grietinėlės. Beveik visos desertinėje siūlomos „moči“ rūšys yra tinkamos veganams, vos dvi – panakotos bei sūrios karamelės yra su gyvūninės kilmės sudėtinėmis dalimis. Desertams gaminti nenaudojami visiškai jokie sintetiniai priedai.
Kavinėse patiekiamų desertų skoniai keičiasi priklausomai nuo sezono ir lankytojų pageidavimų
Šiuo metu kavinėse galima paskanauti 16 skonių „moči“ (vasarą šis skaičius ūgteli iki 20). Šie skoniai keičiasi priklausomai nuo sezono ir lankytojų pageidavimų. Pavyzdžiui, netrukus asortimentą papildys neseniai gaminti pradėti ananasų skonio „moči“. Pačiai Jorūnei skaniausi – bananinis-šokoladinis, pistacijų ir limončelo. Jais ji pasimėgauja kiekvieną dieną. Vieno „moči“ kaina – 4 eurai. Jų galima užsisakyti ir per progamėles „Wolt“ bei „Bolt“. Perkant ar užsakant internetu klientui pageidaujant „moči“ gali būti supakuojami ir į specialias dovanų dėžutes.
Prie saldumynų galima užsisakyti kavos, arbatos, pieniškų kokteilių, naminio limonado, kombučios, o Palangoje – ir Lietuvoje sparčiai populiarėjančios burbulinės arbatos. Ši kol kas išbandoma, bet greičiausiai netrukus atsiras ir kitose vietose. J. Stonienė į valgiaraštį planuoja įtraukti ir vaflių bei blynelių (tiek saldžių, tiek ir nesaldžių), nes pastebėjo, kad lankytojai, ypač atvėsus orui, dažnai teiraujasi sotesnių opcijų, taip pat keletą pyragų (tačiau šie bus su azijietiška gaidele – pavyzdžiui, sūrio pyragas su mačia arbata).
Desertinėje lankosi net patys japonai
Trys metai nuo pirmosios desertinės atidarymo pašnekovei atrodo kaip žymiai ilgesnis laikas.
„Tai buvo pamokos. Atėjau iš visiškai kitokių verslų, su maitinimu nieko bendro neturėjau. Daug bemiegių naktų, iš šeimos pavogto laiko, bet kartu ir daug entuziazmo... Vadovavausi intuicija, daug klydau, tačiau iš visų klaidų mokiausi“, – atviravo ji. Pavyzdžiui, moteris buvo atidarius kavines ir Benedikto bei Paupio turguose Vilniuje, tačiau šios vietos nepasiteisino. Daug kam atrodė rizikinga ir atidaryti kavinę Palangoje, kuri veiks ne tik vasaros sezono metu, bet ištisus metus. „Tačiau čia – labai daug jaunimo ir visiškai nėra kur pasisėdėti“, – naujos vietos sėkme įsitikinusi desertinių savininkė.
Dabar ji nusprendė labiausiai orientuotis į savarankiškas vietas (ne maisto hales), kur galėtų patys reguliuotis darbo laiką bei kitus dalykus, bei ieškoti partnerių, kurie norėtų įsteigti „Motiko“ kituose miestuose frančizės principu. „Viską suteiksime – nuo produktų, iki darbuotojų apmokymo, partneriams patiems tereiks susirasti ir įsirengti vietą“, – teigė verslininkė. Ji t. p. norėtų, kad „Motiko“ saldumynų atsirastų viešbučiuose, prekybos centruose ir netgi degalinėse.
Vis daugiau lietuvių pamėgsta šiuos desertus, o kai į kavinę užsuka japonai, būna labai nustebę – pasak Jorūnės, jie ir gerai įvertina skonį, ir yra dėkingi, kad populiarinama jų kultūra.
Beje, „Motiko“ desertinės veikia ir Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Rumunijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, o pati gamykla visiškai neseniai perkelta į Ispaniją. „Kai pradėjome, buvome vieni pirmųjų, o dabar mūsų jau yra daug“, – džiaugėsi J. Stonienė.
