- Gyvenimas 1500-aisiais: apipintas paslaptimis ir šių dienų visuomenėje plačiai paplitusiais mitais
- Tualetų nebuvo: žmonės šlapinosi į bendrą indą, o šlapimą naudojo odai apdirbti
- Vyrauja klaidingas įsitikinimas, jog vestuvės vyko tik vasarą ir tik po metinių maudynių
- Maudynių ritualas pasižymėdavo griežta tvarka
- Dėl žinių stokos, žmonės kasdien save nuodijo švinu ir alavu
Gyvenimas 1500-aisiais: apipintas paslaptimis ir šių dienų visuomenėje plačiai paplitusiais mitais
Neretai pervargę nuo kasdienybės rutinos ir nuolatinio bėgimo galime susimąstyti, kaip mūsų gyvenimas atrodytų, jeigu gyventume prieš šimtą ar net kelis šimtus metų, pavyzdžiui, 1500-aisiais. Kaip atrodytų mūsų buitis, darbas, net tokie paprasti dalykai kaip apranga ar maistas?
Įsivaizduokite, kad atsidūrėte 1500-uosiuose metuose, pasaulyje, kuris labai skiriasi nuo mūsų, tačiau kuriame verda gyvenimas. Veiksmas tikriausiai vyksta kokiame Europos miestelyje. Akmenimis grįsto grindinio gatvelės vingiuoja tarp pusiau medinių namų, oras prisipildo ką tik iškeptos duonos, kepamos mėsos ir žolelių aromatais, o turgaus aikštėje prekiautojai entuziastingai pardavinėja savo prekes.
Amatininkai atvirai verčiasi prekyba, netoliese kalvis kala įkaitusią geležį į tvirtas pasagas, skamba gotikinės katedros bokšto varpas. 1500-ųjų miestelyje jaučiamas glaudus bendruomenės ryšys, nors kiekvienas ir turi aiškų savo vaidmenį: nuo kuklaus ūkininko, iki gerbiamo pirklio ar išlaidaujančio aristokrato.
Šiame pasaulyje gyvenimo tempas yra lėtas, jį lemia metų laikai, kylanti ir besileidžianti saulė. Tai atradimų ir permainų metas, kai per Europą pradeda plisti Renesanso vėjai, atnešdami naujas idėjas, meną ir žingeidumą, kuris nulems ateinančius amžius, padariusius įtaką ir mūsų dabarčiai.
Taip keliauti laiku mums padeda istorijos faktai, kurie leidžia mums aiškiau įsivaizduoti tuometinį gyvenimą, be to, padeda paneigti arba patvirtinti kai kuriuos, visuomenėje plačiai paplitusius mitus ar teiginius.
Tualetų nebuvo: žmonės šlapinosi į bendrą indą, o šlapimą naudojo odai apdirbti
Kai mūsų protėviai išmoko apdirbti gyvūnų odos gabalus, viskas pasikeitė iš esmės. Odos apdirbimas arba tiksliau – odos rauginimo amatas yra vienas iš pirmųjų mūsų protėvių amatų.
O vienas iš seniausių egzistuojančių rauginimo procesų yra gana neįprastas. Šaltesnio klimato šalyse, pavyzdžiui, dabartinėje Grenlandijoje ar Aliaskoje, gyvenantys žmonės nuolat darbavosi su odomis, ypač ruonių, naudodami ulo peilius arba specialius akmeninius gremžtukus plaukams pašalinti. Tuomet jie kailį daužydavo arba mušdavo ir vėliau suminkštindavo šlapimu.
Ir gerokai vėliau, pavyzdžiui, viduramžiais, gyvūnų odoms rauginti buvo naudojamas šlapimas. Sunkiai besiverčiantys žmonės net buvo sukūrę ištisą sistemą. Visos šeimos nariai šlapindavosi į vieną puodą, o kartą per dieną, šlapimas būdavo nunešamas ir parduodamas odos rauginimu užsiimantiems amatininkams[1].
Prieš atsirandant galimybei sintetinti chemines medžiagas laboratorijoje, šlapimas iš tiesų buvo prieinamas karbamido arba azoto organinio junginio, šaltinis. Ilgai laikomas karbamidas skyla į amoniaką. Amoniakas vandenyje veikia kaip silpna bazė[2].
Aukštas jo pH skaido organines medžiagas, todėl šlapimas buvo puiki medžiaga, kurią senovėje žmonės naudojo gyvūnų odoms minkštinti ir rauginti. Be to, mirkydami gyvūnų odas šlapime, odininkai lengviau šalindavo nuo jų plaukus ir mėsos gabalėlius.
Vyrauja klaidingas įsitikinimas, jog vestuvės vyko tik vasarą ir tik po metinių maudynių
Neretai galima surasti tokį faktą, jog 1500-aisiais dauguma žmonių tuokdavosi birželio mėnesį, nes gegužės mėnesį jie kasmet maudydavosi – apie kasdienes maudynes buvo galima tik pasvajoti – tad birželį jie vis dar gerai kvepėdavo ir dėl to šį laiką rinkosi tuoktuvėms.
O jeigu vis dėlto, dėl karštų orų ar intensyvaus darbo nuo jų jau imdavo sklisti nemalonus kvapas, nuotakos nešėsi su savimi kvapnių gėlių puokštę[3].
Tačiau istorikai sako, kad kalbant apie „kasmetines maudynes“, mintis, kad viduramžių žmonės retai maudydavosi, yra įsisenėjusi ir dažniausiai klaidinga. Dauguma žmonių prausdavosi kaip tik įmanoma reguliariai ir net ankstyvaisiais viduramžiais nesimaudymas buvo siejamas nebent su pačiais skurdžiausiais visuomenės sluoksniais, kurie neturėjo prieigos prie vandens. Muilas net IX a. pabaigoje jau buvo plačiai naudojamas visoje Europoje, tad žmonės turėjo galimybių apsivalyti.
Manoma, kad vasaros mėnesiais vestuvės buvo planuojamos visai ne dėl „kasmetinių maudynių“, o dėl to, kad jos galėjo sutapti su metinėmis šventėmis bei geru oru.
Birželio mėnuo iš tiesų buvo tinkamas metas pasinaudoti geru oru ir šviežiomis gėlėmis ceremonijai bei iškilmėms.
O ir gėlių naudojimas vestuvių apeigose siekia senovės laikus. Priklausomai nuo kultūros, gėlės turi daugybę simbolinių reikšmių, kai kurios iš svarbiausių yra ištikimybė, tyrumas ir meilė.
XV a. pabaigoje rožės buvo populiarios viduramžių Europoje dėl jų ryšio su romantiška meile ir buvo naudojamos daugelyje ceremonijų, įskaitant vestuves.
Maudynių ritualas pasižymėdavo griežta tvarka
Vis dėlto, tiesa, kad viduramžių šeimose egzistavo tam tikra maudymosi praktika ir net hierarchija.
Nors vonią ruošdavo žmona, pirmasis maudėsi ir vienintelis šeimos narys, kuris galėjo mėgautis švariu vandeniu, buvo šeimos galva – vyras.
Toliau eilės tvarka eidavo kiti vyriškos lyties šeimos nariai – seneliai, dėdės, broliai, sūnūs, vyriškos lyties pusbroliai ir kt[4].
Moterys šeimyninėje maudymosi hierarchijoje visada būdavo paskutinės, nebent jos būdavo našlės ir namuose nebūdavo nė vieno vyriškos lyties šeimos nario.
Tačiau ir moterys laikydavosi tos pačios hierarchijos schemos: pirmiausiai maudydavosi aukščiausio rango moteris – paprastai žmona. Po to eidavo močiutės, tetos, seserys, dukros, pusseserės ir kt.
Visada paskutiniai maudydavosi maži vaikai. Šie mažieji šeimos nariai maudydavosi pačiame nešvariausiame vonios vandenyje, o kai ateidavo eilė maudytis kūdikiui, vanduo būdavo toks drumstas, kad jei kūdikis panirdavo po vandeniu, jo tiesiog nesimatydavo.
Dėl žinių stokos, žmonės kasdien save nuodijo švinu ir alavu
Švininiai puodeliai buvo naudojami alui arba viskiui gerti. Ši medžiaga kartais taip paveikdavo žmones, kad jie netekdavo sąmonės net kelioms dienoms. Kartais, jie būdavo laikomi mirę ir net būdavo paruošti laidojimui.
Iš tiesų, apsvaigę nuo švino žmonės būdavo paguldomi ant virtuvės stalo, o šeima susirinkdavo aplink, valgydavo, gerdavo ir laukdavo, ar jie kada nors atsibus. Taip atsirado paprotys rengti laidotuves.
Savo ruožtu geriau gyvenantys viduramžių žmonės savo namuose naudodavo lėkštes, pagamintas iš alavo. Dėl maisto, kuriame buvo daug rūgšties, dalis švino patekdavo į žmonių organizmą ir sukeldavo mirtį nuo apsinuodijimo.
Taip dažniausiai atsitikdavo su pomidorais, todėl maždaug 400 metų pomidorai buvo laikomi nuodingais. Iš tiesų, iki pat 1700 m. pabaigos didelė dalis europiečių dėl to bijojo ir vengė pomidorų[5].
Dėl to, pomidoras net buvo pramintas „nuodingu obuoliu“: buvo manoma, kad juos valgydami aristokratai suserga ir miršta.
Žinoma, dabar jau žinoma, kad turtingi europiečiai naudojo alavines lėkštes. Kadangi pomidorai yra labai rūgštūs, padėtas ant šių indų, pomidoras išplaudavo šviną iš lėkštės, todėl daug žmonių mirė nuo apsinuodijimo.
Tuo metu niekas nesusiejo lėkštės ir nuodų; kaltininku buvo laikomas pats pomidoras ir tik apie 1880 m. Neapolyje išradus picą, pomidoras Europoje išpopuliarėjo, nepaisant šio tariamo pavojaus.
